Šuniukas griebia rankovę. Žmogus pasiūlo žaislą. Šuniukas po sekundės grįžta prie rankovės. Žmogus sako „ne“, šuniukas dar labiau įsiaudrina, o netrukus abu jau dalyvauja žaidime, kurio nė vienas neplanavo.
Kandžiojimasis yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių pirmosios savaitės atrodo sunkesnės nei šeima tikėjosi. Ir viena dažniausių situacijų, kuriose normalus šuniuko elgesys palaikomas charakterio problema.
Burna šuniukui yra ir rankos, ir tyrimo įrankis
Šuniukas burna tyrinėja tekstūrą, pradeda žaidimą, neša daiktus, malšina dygstančių dantų diskomfortą ir bando reguliuoti susijaudinimą. Poreikio kramtyti pašalinti negalime. Galime parodyti, ką kramtyti saugu, ir neleisti nuolat repetuoti to, ko nenorime.
Vieną mintį verta pakartoti: jei šuniukas kramto guolį, vien sustabdyti neužtenka - reikia pasiūlyti tai, ką jis kramtyti gali. Tačiau senesniuose tekstuose siūlomų stuksenimų po smakru, sprando griebimo ar rankos „įkandimo“ nekartojame. Fizinis gąsdinimas gali trumpam sustabdyti elgesį, bet neparodo saugaus pasirinkimo ir gali pakirsti jautraus šuns pasitikėjimą žmogaus rankomis.
Pirmiausia nustatykite, kokio tipo kandžiojimą matote
Tas pats dantų prisilietimas gali turėti visai skirtingą priežastį, todėl vienas universalus „ne“ dažnai neveikia. Žaisdamas šuniukas kandžiojasi atsipalaidavęs, šokinėja ir daro pauzes. Dygstančių dantų kramtymas nukreiptas į daiktus, o ne į judančią ranką. Pervargimo kandžiojimasis stiprėja vakare, ir jo nebesustabdo joks žaislas. Greitas judesys sužadina ganymo instinktą, todėl šuniukas dažniausiai taikosi į kulnus ar kelnes. Baimės arba skausmo kandimas įvyksta staiga, po įspėjimo signalų, ir reikalauja atskiro dėmesio.
Ką daryti dantims palietus žmogų
Pirmiausia sustabdykite žaidimą ir patys išlikite ramūs. Rankų neatitraukinėkite staigiai, kad jos nevirstų grobiu. Trumpam nutraukite dėmesį ir pasiūlykite tinkamą žaislą. Jei šuniukas nukreipia dėmesį į žaislą, toliau žaiskite tuo žaislu.
Jei jis iškart vėl puola rankas ar drabužius, žmogus trumpam pasitraukia už vartelių arba šuniukas ramiai palydimas į saugią zoną su kramtalu. Tai ne „bausmės minutė“, per kurią jis turi apmąstyti poelgį. Tiesiog kandžiojantis žaidimas nutrūksta, o šuniukas gauna galimybę nusiraminti.
Kartais geriausias būdas sustabdyti kandžiojimąsi - leisti šuniukui išsimiegoti. Jei šuniukas budėjo ilgai, jau patyrė daug naujovių ir nebepriima žaislo, nereikia ieškoti vis stipresnės korekcijos.
Aplinka turi dirbti kartu su jumis
Turėkite žaislą ten, kur kandžiojimasis dažniausias, o ne kitame namo gale. Vaikams žaidžiant naudokite vartelius. Prieš svečiams įeinant prisegkite lengvą pavadėlį. Batus ir skalbinius laikykite nepasiekiamai.
Jei šuniukas kasdien dešimt kartų pavagia kojinę ir žmogus kasdien dešimt kartų jį vejasi, jis turi dvidešimt priežasčių tai kartoti: daiktas įdomus, o žmogus pradeda žaidimą.
Mokykite mainų dar tada, kai daiktas nėra pavojingas. Pasiūlykite geresnį atlygį, o šuniukui paleidus daiktą pažymėkite tinkamą elgesį ir kartais saugų daiktą grąžinkite. „Duok“ neturi reikšti, kad žmogus visada atima viską, kas vertinga.
Vaikai negali būti šuniuko treneriais ir taikiniais vienu metu
Bėgantis, cypiantis vaikas australų aviganio šuniukui gali būti beveik neįveikiamas judesio dirgiklis. Negalima tikėtis, kad mažas vaikas „parodys, kas viršesnis“, ar pats fiziškai sustabdys šunį.
Suaugusysis valdo situaciją. Šuniukas stebi vaikų judėjimą iš tokio atstumo, kuriame dar gali priimti maistą ir likti ant žemės. Vaikai išmoksta sustoti, staigiai neatitraukti rankų, netrukdyti miegančio ar valgančio šuns ir kviesti suaugusįjį. Kai žaidimas tampa per audringas, pusės atskiriamos dar iki konflikto.
Saugus ryšys neatsiranda vaikui laimėjus kovą su šuniuku. Jis atsiranda suaugusiajam neleidus tokiai kovai prasidėti.
O tada ateina paauglystė
Kai atrodo, kad viskas jau pavyko, jaunas šuo gali vėl pradėti traukti, lėčiau reaguoti, stipriau domėtis aplinka ir greičiau susijaudinti. Tai dažnai palaikoma sąmoningu „ribų tikrinimu“.
Iš tiesų paauglio motyvacija keičiasi, pasaulis tampa svarbesnis, o savikontrolė dar neprilygsta suaugusio šuns savikontrolei. Anksčiau išmoktas signalas nedingo, tačiau sunkesnėje aplinkoje jo vertė gali būti per maža.
Grįžkite keliais žingsniais atgal. Naudokite ilgesnį pavadėlį vietoje rizikingo paleidimo. Didinkite atstumą iki dirgiklio. Vėl dažniau atlyginkite. Saugokite miegą ir nebandykite kiekvieno sunkumo išspręsti dar didesniu fiziniu krūviu.
Elgesio nepakeisite kartą visam gyvenimui
Šuns auginimas yra gyvenimo būdas, o ne laikinas intensyvus projektas. Ši mintis ypač tiksliai apibūdina paauglystę.
Šeimai nereikia mėnesį gyventi kaip kareivinėse ir atlikti šimtą komandų per dieną. Reikia išlaikyti tas pačias prasmingas ribas: neleidžiame šuniukui kandžioti žmogaus, prie durų elgiamės saugiai, po aktyvumo ilsimės, saugome šunį nuo per sunkių situacijų, o už tinkamus pasirinkimus atlyginame.
Jei elgesys staiga ryškiai pasikeitė, atsirado agresija, neįprastas jautrumas lietimui, miego sutrikimai ar šuo nebeatsigauna po kasdienių situacijų, pirmiausia išsiaiškinkite, ar nėra sveikatos problemų, ir kreipkitės į kvalifikuotą, teigiamo pastiprinimo metodais dirbantį specialistą.
Šuniukas neužauga per vieną tobulą treniruotę. Jis užauga per tūkstančius mažų kasdienių situacijų, kuriose žmogus padeda jam pasirinkti, sustoti, pailsėti ir pabandyti dar kartą.
Toliau skaitykite: Šuo kalba visą laiką. Ar mokame jį išgirsti?