Šuo retai pradeda pokalbį nuo urzgimo. Dar rečiau - nuo įkandimo.
Dažniausiai prieš tai jis jau kalbėjo tyliau. Sulėtino judesį. Nusuko galvą. Užčiaupė iki tol pravertą burną. Apsilaižė, nors šalia nebuvo maisto. Pabandė pasitraukti ir tik tada, kai kelio neliko, pasirinko garsesnį signalą.
Žmogus šių akimirkų dažnai nepastebi. Urzgimas atrodo netikėtas, nes iki tol pokalbis vyko be žodžių.
Vienas ženklas dar nėra atsakymas
Internete lengva rasti sąrašą: žiovulys reiškia stresą, vizginama uodega - džiaugsmą, nulėpusios ausys - baimę. Gyvas šuo į tokį žodyną netelpa.
Šuo gali žiovauti, nes pavargo. Gali laižytis po maisto. Gali vizginti uodegą susijaudinęs, įsitempęs ar net ruošdamasis konfliktui. Todėl vertiname ne vieną kūno dalį, o visą vaizdą: kūno svorį, raumenų įtampą, burną, akis, ausis, uodegą, judėjimo kryptį ir tai, kas ką tik įvyko.
Palaidas, lengvai judantis kūnas pasako ką kita nei sustingęs. Lanku artėjantis šuo siunčia kitą žinutę nei tiesiai, lėtai ir įsmeigęs žvilgsnį einantis. Tas pats uodegos judesys prie pažįstamo žmogaus ir prie saugomo dubens gali reikšti visai skirtingą būseną.
Kūno kalba nėra atskirų žodžių rinkinys. Ji panašesnė į sakinį, kurio prasmę keičia kontekstas.
Tylūs prašymai padidinti atstumą
Kai situacija šuniui nepatogi, jis pirmiausia dažnai bando ją sušvelninti. Gali nusukti galvą, vengti tiesaus žvilgsnio, sulėtėti, pritūpti, kilstelėti priekinę leteną, apsilaižyti, žiovauti, nusipurtyti ar pradėti uostyti žemę tarsi staiga radęs nepaprastai svarbų kvapą.
Šie signalai ne visada reiškia didelę baimę. Kartais jie sako tik: „Man reikia daugiau laiko“ arba „Prašau, neik taip tiesiai.“
Jei žmogus sustoja, pasisuka šonu ar leidžia atsitraukti, šuniui nebereikia kalbėti garsiau. Jei ranka vis tiek tiesiasi virš galvos, vaikas apkabina, o pavadėlis neleidžia pasitraukti, gali atsirasti sustingimas, kietas žvilgsnis, urzgimas, dantų rodymas ar staigus gribštelėjimas.
Todėl viena svarbiausių kūno kalbos pamokų yra ne signalų pavadinimai. Svarbiau išmokti į juos atsakyti.
Sustingimas - akimirka, kurios negalima praleisti
Lojimas atrodo dramatiškas. Sustingimas - beveik nepastebimas. Tačiau staiga nejudantis kūnas gali būti vienas svarbiausių įspėjimų.
Šuo, kuris dar prieš sekundę judėjo, užsičiaupia ir sustingsta. Žvilgsnis tampa kietesnis. Kūno svoris pasislenka į priekį arba, priešingai, šuo tarsi sumažėja ir ruošiasi trauktis. Tokiu momentu nereikia tikrinti, „ar tikrai kąs“, dar labiau lenkiantis, liečiant ar atiminėjant daiktą.
Sustabdykite veiksmą, padidinkite atstumą ir įvertinkite priežastį. Jeigu tai kartojasi prie maisto, žaislų, guolio, liečiant šunį ar šalia vaikų, reikia apgalvoto plano, o ne dar vieno bandymo įrodyti, kad žmogus gali daryti ką nori.
Urzgimas nėra nepaklusnumas
Urzgimas gali gąsdinti, ypač kai šuo urzgia ant šeimos nario. Natūrali reakcija - uždrausti garsą. Tačiau nubaudę signalą nebūtinai pašaliname jo priežastį.
Šuo gali išmokti neurzgti, bet vis dar jaustis taip pat nesaugiai. Kitą kartą tarpinis įspėjimas bus trumpesnis arba jo visai neliks.
Urzgimas yra informacija: per arti, per greitai, skauda, bijau, nenoriu prarasti daikto, nebeturiu kur trauktis. Tai nereiškia, kad situaciją paliekame nekontroliuojamą. Žmogus saugiai ją nutraukia ir pradeda spręsti priežastį - kartais su veterinarijos gydytoju, kartais su kvalifikuotu elgsenos specialistu.
„Kaltas žvilgsnis“ dažnai kalba apie dabartį
Grįžęs žmogus pamato išverstą šiukšliadėžę. Šuo nuleidžia galvą, nusisuka ir tyliai pasitraukia. Atrodo, kad jis puikiai supranta savo poelgį.
Dažnai šuo reaguoja ne į prieš valandą priimtą moralinį sprendimą, o į tai, ką mato dabar: sustingusį žmogaus kūną, pasikeitusį balsą, tiesų žvilgsnį ir ankstesnę patirtį tokiose situacijose. Jis bando sumažinti įtampą.
Žmonės nuolat priskiria šuniui savo pačių pasakojimą. Tačiau nereikėtų daryti išvados, kad šuniui būtina griežčiau parodyti jo vietą. Daug naudingiau klausti: ką šuo realiai galėjo išmokti iš šios akimirkos ir kaip kitą kartą neleisti situacijai pasikartoti?
Vaikai turi išmokti ne „nebijoti“, o stebėti
Vaikas gali mylėti šunį ir vis tiek jį gąsdinti. Apkabinimas, veidas prie snukio, užgulimas, sekimas į guolį ar žaislo atėmimas žmogui gali atrodyti kaip artumas. Šuniui tai gali panaikinti erdvę.
Mokykite vaiką paprastų ženklų: šuo nusisuko - sustojame; pasitraukė - nesekame; miega ar valgo - neliečiame; sustingo - kviečiame suaugusįjį. Tačiau net gerai išmokytas vaikas nėra saugumo sistema. Atsakomybė stebėti bendravimą lieka suaugusiajam.
Kaip pradėti matyti daugiau
Filmuokite trumpas kasdienes situacijas ir peržiūrėkite sulėtintai. Ką šuo padarė prieš pašokdamas? Kada užsivėrė burna? Ar priėjo tiesiai, ar lanku? Kada nusisuko kitas šuo? Tokia peržiūra dažnai parodo signalus, kurių tą akimirką nepastebėjome.
Neskubėkite kiekvieno judesio diagnozuoti. Kūno kalbos mokymasis prasideda nuo aprašymo be interpretacijos: „šuo nustojo kramtyti, pakėlė galvą ir sustingo“, o ne „šuo nusprendė dominuoti“. Tik tada vertiname situaciją ir galimas priežastis.
Kuo anksčiau išgirstame tylų signalą, tuo rečiau šuniui tenka šaukti.
Toliau skaitykite: Komandą moka, bet vis tiek neklauso: dresūra ir elgsena nėra tas pats