Devynių savaičių šuniukas jau gali mokėti atsisėsti dėl skanėsto. Jis gali atbėgti išgirdęs vardą, duoti leteną ir per vieną vakarą suprasti, kaip atidaryti prastai uždarytas dureles. Ypač jei tai australų aviganis.
Tačiau nė vienas iš šių gebėjimų nepasako, ar šuniukas moka ramiai palaukti, kai ruošiamas jo maistas. Ar geba užmigti, nors šeima dar juda po namus. Ar pamatęs vaiką negriebia jo kelnių. Ar supranta, kad pravertos lauko durys nėra kvietimas išbėgti.
Komandos yra tik maža šuns gyvenimo dalis. Didžioji auklėjimo dalis vyksta tarp jų.
Šuniukas dar nežino jūsų namų taisyklių
Žmogui savaime suprantama, kad ant sofos gulima, o jos kampas nėra kramtalas. Kad ant virtuvės stalo palikta vakarienė vis dar priklauso žmogui. Kad naktį miegama, o penktą ryto kaimynų žadinti nederėtų.
Šuniukui tai nėra savaime suprantama. Jis nepažeidinėja taisyklių - jis jų dar nežino.
Todėl pirmųjų mėnesių tikslas nėra kuo greičiau išmokyti dešimt komandų. Tikslas - sukurti gyvenimą, kuriame pageidaujamas elgesys šuniukui būtų lengviausias pasirinkimas. Jei nenorite, kad jis vogtų kojines, kojinės turi būti nepasiekiamos. Jei nenorite, kad šuniukas vytųsi vaiką, suaugusysis turi prižiūrėti jų bendravimą, parinkti saugų atstumą ir neleisti šuniukui per daug įsiaudrinti. Jei šuniukas dar nemoka ramiai būti visame name, jam nereikia leisti laisvai vaikščioti po visą namą.
Griežtumo čia nėra - tiesiog nuo to prasideda mokymas.
Laisvė nėra meilės matas
Viena dažniausių pirmųjų dienų klaidų - iš gerų ketinimų suteikti šuniukui per daug laisvės. Jis gauna prieigą prie visų kambarių, pats renkasi, kur užmigti, visą laiką seka žmones ir kas kelias minutes randa naują užsiėmimą.
Iš šono tai atrodo kaip smalsus šuniukas, pažindinamas su namais. Jo nervų sistemai tai gali būti nenutrūkstamas dirgiklių srautas, kuriame sunku sustoti. O žmogui - aplinka, kurioje neįmanoma laiku pastebėti kiekvienos balutės, laido ar nuo stalo nukritusio kąsnio.
Laisvė turi augti kartu su gebėjimais. Iš pradžių pakanka vieno saugaus kambario, aptvarėlio ar erdvės šalia žmogaus. Vėliau, kai šuniukas geba išbūti švarus, pasirenka tinkamus kramtalus ir lengviau nurimsta, jo pasaulis plečiamas.
Taip šuniukas nėra „kontroliuojamas“. Jis apsaugomas nuo įpročių, kuriuos vėliau tektų ilgai keisti.
Aiškios ribos nereiškia dominavimo
Senesniuose šunų auginimo šaltiniuose dažnai kalbama apie „alfa“ poziciją ar būtinybę parodyti šuniui, kas yra šeimininkas. Šiuolaikinės elgsenos žinios leidžia tai pasakyti tiksliau.
Šuniukui nereikia žmogaus, kuris jį fiziškai įveiktų. Jam reikia suaugusiojo, kurio elgesį galima nuspėti.
Toks žmogus neleidžia kandžioti rankų, bet ir nebaudžia šuniuko už natūralų poreikį kąsti - pasiūlo tinkamą kramtalą ir sustabdo žaidimą, kai dantys paliečia odą. Jis neleidžia šuniukui šokti ant vaiko, tačiau nelaukia konflikto - iš anksto prisega lengvą pavadėlį, padidina atstumą ir atlygina šuniukui už tai, kad visos keturios letenos lieka ant žemės. Jis nešaukia dėl balutės, nes supranta, kad atsakomybė laiku išvesti dar priklauso žmogui.
Riba yra aiški. Jos mokymas - ramus.
Kas kartojasi, tas stiprėja
Šuniuko elgesys formuojasi ne pagal tai, ką žmogus turėjo omenyje, o pagal tai, kas realiai įvyko.
Jei šuniukas loja ir po kelių minučių gauna dėmesio, lojimas suveikė. Jei tempdamas pavadėlį pasiekia kiekvieną kvapą, tempimas jį nuvedė ten, kur norėjo. Jei pavogęs šlepetę pradeda smagų gaudynių žaidimą su visa šeima, šlepetės vertė tik išaugo.
Tai nereiškia, kad po kiekvienos klaidos reikia skubėti taisyti patį šunį. Dažniausiai reikia pakeisti situaciją. Šlepetes pakelti. Prie kvapo artėti tik atsilaisvinus pavadėliui. Dėmesį pasiūlyti dar iki lojimo, kai šuniukas ramiai guli.
Geras auklėjimas dažnai atrodo labai neįspūdingai. Žmogus pastebi tinkamą akimirką ir neleidžia problemai tapti repeticija.
Australą reikia mokyti ne tik veikti, bet ir sustoti
Australų aviganis greitai pastebi dėsningumus, jautriai reaguoja į judesį ir dažnai nori dalyvauti visur. Todėl su juo lengva patekti į spąstus: kuo šuo aktyvesnis, tuo daugiau veiklos jam pasiūloma; kuo daugiau veiklos, tuo sunkiau jam ilsėtis; kuo sunkiau ilsėtis, tuo aktyvesnis jis atrodo.
Poilsis nėra tai, kas lieka po „tikro darbo“. Gebėjimas nusiraminti yra vienas svarbiausių būsimo šeimos šuns įgūdžių.
Jis prasideda nuo labai paprastų dalykų: ramaus kampo, numatomos dienos eigos, nepertraukiamų miego laikotarpių ir žmogaus gebėjimo nereaguoti į kiekvieną šuniuko kvietimą veikti. Kartais geriausia, ką galite padaryti protingam šuniukui, - ne sugalvoti dar vieną užduotį, o padėti jam užmigti.
Auklėjimas turi tikti tikram gyvenimui
Auklėjimas yra gyvenimo būdas, o ne trumpas intensyvus „sutvarkymo“ etapas. Šuo negrįžta iš mokyklos sutaisytas visam laikui. Treneris gali parodyti kryptį, bet kasdienį elgesį vis tiek formuos namai.
Todėl neverta kurti taisyklių, kurių šeima neišlaikys. Jei nenorite visą gyvenimą reikalauti atsisėsti prieš kiekvieną vandens gurkšnį, to nereikia pradėti vien tam, kad pademonstruotumėte kontrolę. Rinkitės ribas, kurios iš tiesų svarbios: saugumas prie durų ir gatvėje, pagarbus elgesys su vaikais, ramybė namuose, gebėjimas pasilikti vienam, ramiai leistis apžiūrimam ir prižiūrimam bei patikimas ryšys su žmogumi.
Šuniukui nereikia tobulos šeimos. Jam reikia šeimos, kuri supranta, ko pati kasdien moko šuniuką.
Toliau skaitykite: Pirmosios 72 valandos: kaip padėti šuniukui suprasti naujus namus