Tolumoje pasirodo kitas šuo. Pavadėlis iškart sutrumpinamas, žmogus sulaiko kvėpavimą ir pradeda kartoti: „Ramiai, ramiai.“ Šuo sustingsta, įsmeigia žvilgsnį ir po kelių sekundžių pratrūksta loti.
Atrodo, kad žmogus bandė užkirsti kelią reakcijai. Tačiau šuo galėjo išmokti visą seką: pasirodo šuo, pavadėlis įsitempia, žmogaus kūnas pasikeičia - vadinasi, artėja kažkas svarbaus.
Žmogaus įtampa ir išankstinis nerimas kartais tik sustiprina šuns reakciją. Tačiau iš to nereikia daryti išvados, kad visada privalome eiti tiesiai pro dirgiklį ir koreguoti reakciją. Kartais geriausias mokymas yra laiku pereiti į kitą gatvės pusę.
Reakcija prasideda anksčiau nei lojimas
Stebėkite pirmuosius pokyčius: sulėtėjusį žingsnį, užsivėrusią burną, pakilusią galvą, sustingusią uodegą, svorio perkėlimą į priekį ir tai, kad šuo nebereaguoja į žmogaus balsą. Tai momentas veikti.
Kai šuo jau loja, šoka ir nebegali paimti maisto, jis nėra geriausioje būsenoje mokytis naujo atsako. Tuo metu tikslas - saugiai padidinti atstumą. Mokymas vyksta ten, kur šuo kitą šunį pastebi, bet dar gali mąstyti.
Šis atstumas nėra pastovus. Pažįstamas ramus šuo gali būti toleruojamas arčiau. Tiesiai artėjantis, lojantis arba už tvoros bėgantis šuo gali būti sunkus net iš toli. Įtakos turi ir miegas, ankstesnis susijaudinimas, skausmas bei tai, kiek panašių susitikimų jau buvo tą dieną.
Atstumas yra mokymo priemonė
Pereikite gatvę, apeikite lanku, pasinaudokite automobiliu ar gyvatvore kaip vizualine užtvara. Apsisukite dar iki protrūkio. Tokie sprendimai nėra kapituliacija prieš šunį. Jie leidžia šuniui pakartoti pageidaujamą elgesį, užuot dar kartą sureagavus nepageidaujamai.
Jei siaurame take saugaus atstumo nėra, ramiai pasitraukite į platesnę vietą ir pastatykite savo kūną tarp šuns ir dirgiklio. Šerkite ne tam, kad „užkimštumėte“ lojimą, o kad padėtumėte išlaikyti ryšį bei sukurti kitokią asociaciją.
Kartais saugiau trumpam sustoti, kartais - judėti. Taisyklė „niekada nesustok“ per paprasta. Jei sustojęs šuo ima spoksoti ir kaupti įtampą, jam bus sunkiau. Sustojus už automobilio, kur jis gali uostyti ir nusiraminti, gali būti lengviau.
Veiksmų sekos mokykite dar be kitų šunų
Apsisukimas, perėjimas į kitą pusę, priėjimas prie žmogaus rankos ar keli žingsniai kartu turi būti išmokti ramioje vietoje. Kai pasirodo sunkus dirgiklis, ne laikas pirmą kartą aiškinti, ką reiškia „einam“.
Naudingas ir paprastas pastebėjimo pratimas. Šuo pamato kitą šunį, žmogus pažymi tą akimirką ir duoda atlygį prie savęs. Po daugybės tinkamo atstumo pakartojimų kitas šuo gali tapti signalu atsisukti į šeimininką.
Nereikalaukite ilgo žiūrėjimo į akis. Galimybė trumpai pamatyti aplinką ir vėl atsitraukti dažnai yra realesnė nei bandymas maistu visą laiką uždengti vaizdą.
Neutralumas vertingesnis už privalomą draugystę
Šuo neprivalo sveikintis su kiekvienu sutiktu šunimi. Dažni pasisveikinimai laikant įtemptą pavadėlį gali didinti lūkestį: pamačiau šunį, turiu prie jo patekti. Kai kartais leidžiama pasisveikinti, o kartais ne, įtampa tik auga.
Mokykite, kad dauguma šunų yra aplinkos dalis. Juos galima pastebėti ir eiti toliau. Draugystei rinkitės žinomus, suderinamus šunis ir erdvę, kurioje abi pusės gali laisvai judėti.
Kodėl fizinė korekcija gali pabloginti situaciją
Jei kito šuns pasirodymą nuolat lydi pavadėlio trūktelėjimas, spaudimas ar skausmas, dirgiklis gali tapti dar nemalonesnis. Reakcija trumpam gali būti nutildyta, tačiau emocija nebūtinai pasikeitė.
Reaktyvus šuo nebūtinai nori dominuoti ar pulti. Jis gali bijoti, būti per daug susijaudinęs, norėti prieiti, jausti skausmą arba turėti prastą ankstesnę patirtį. Skirtingoms priežastims reikia skirtingo plano.
Jeigu yra įkandimo rizika, imkitės papildomų saugumo priemonių: laikykitės pakankamo atstumo, naudokite patikimą įrangą bei krepšelio tipo antsnukį, prie kurio šuo iš anksto pratintas teigiamo pastiprinimo metodais, ir kreipkitės profesionalios pagalbos. Antsnukis nėra gydymas, bet gali suteikti erdvės saugiai mokytis.
Kaip matuoti pažangą
Pažanga nėra vien visiškas tylėjimas. Vertinkite, ar šuo greičiau atsisuka, gali valgyti, lengviau pasitraukia, trumpiau stebi ir po susitikimo greičiau grįžta į normalią būseną. Galbūt pradžioje reikėjo penkiasdešimties metrų, o po mėnesio užtenka trisdešimties.
Vienas sunkus prasilenkimas pažangos neištrina. Tačiau kiekvienas pasivaikščiojimas neturi tapti testu, kiek arti jau galima prieiti.
Tikslas nėra šuo, kuris bijo sureaguoti. Tikslas - šuo, kuriam vis rečiau reikia reakcijos.
Toliau skaitykite: Vyresnis šuo ir naujas šuniukas: draugystės negalima paskirti