Yra viena labai keista diena veisėjo gyvenime.
Šuniukai, kuriuos kelis mėnesius stebėjai nuo pirmo įkvėpimo, pradeda vienas po kito išvažiuoti. Šeimai tai yra didžiulė pradžia: nuotraukos, jaudulys, naujas guolis, pirmoji kelionė automobiliu namo.
Šuniukui - priešingai. Jo pažįstamas pasaulis tą dieną praktiškai baigiasi. Mama, broliai ir sesės, kvapai, žmonės, namai - viskas, kas iki šiol buvo savaime suprantama, lieka už nugaros.
O veisėjui?
Mūsų nuomone, tai neturėtų būti momentas, kai pasirašomi dokumentai, uždaromos durys ir istorija baigiasi.
Jeigu atsakingo veisimo tikslas būtų užauginti sveiką aštuonių savaičių šuniuką, darbas iš tiesų baigtųsi labai anksti. Bet mums daug įdomiau, kaip tam šuniui seksis po aštuonių mėnesių. Po penkerių metų. Kai jis pasens.
Ir todėl ryšys su šeimomis mums nėra papildoma paslauga prie šuniuko. Tai veisimo dalis.
Informacija, kuri grįžta tinkamu metu
Prieš parsivežant šuniuką visi nori sužinoti absoliučiai viską. Kokį maistą pirkti? Kaip mokyti vienatvės? Kada pradėti socializaciją? Kaip dažnai eiti į lauką? Kada galima sportuoti? Ką daryti, jeigu kandžiojasi?
Galėtume žmogui perduoti 300 puslapių vadovą. Tik yra problema: pirmą savaitę žmogaus smegenyse tuo metu vyksta maždaug tas pats, kas šuniuko. Per daug naujos informacijos.
Todėl dalykas, kurį perskaitėte prieš šuniuko parsivežimą ir ramiai pagalvojote „aišku“, po pusmečio staiga gali įgauti visiškai kitą reikšmę. Paauglystės skyrius skaitomas daug įdėmiau, kai jūsų aštuonių mėnesių australas ką tik nusprendė pirmą kartą gyvenime jūsų nepažinoti.
Būtent todėl mums patinka informacija, kuri grįžta tinkamu metu.
Tam turime vadovą, šuniuko raidos informaciją ir savo kuriamą „Puppy Calendar“, kuris informaciją sieja su konkrečiu šuns amžiumi. Ne todėl, kad norėtume tėvams priminti kiekvieną smulkmeną. O todėl, kad kartais labai daug reiškia tinkamu momentu išgirsti vieną iš trijų sakinių: „Taip, šiame amžiuje tai gali būti normalu.“ „Šitam verta pasiruošti dabar.“ Arba: „Čia jau geriau pasikalbėkite su veterinaru ar treneriu.“
Veisėjas nėra veterinarijos gydytojas. Ir ne kiekvienas veisėjas yra elgsenos specialistas. Mums net atrodo, kad veisėjas, kuris turi kategorišką atsakymą absoliučiai į kiekvieną klausimą, yra truputį įtartinesnis už tą, kuris kartais pasako: „Šito nežinau, bet žinau, su kuo verta pasitarti.“
Geras palaikymas nedaro šeimos priklausomos
Geras palaikymas neturėtų padaryti šeimos priklausomos nuo veisėjo. Atvirkščiai.
Po kelerių metų norime, kad žmogus savo šunį suprastų gerokai geriau nei mes. Mes galime suteikti kontekstą. Papasakoti apie liniją, temperamentą, brolius ir seseris. Pasidalinti tuo, ką matėme augant. Bet šeima su tuo šunimi gyvena kiekvieną dieną.
Dar viena labai svarbi ryšio dalis yra bendruomenė.
Kartais jokio vadovo nepakeis sakinys iš žmogaus, kuris augina jūsų šuns brolį: „Aha. Mūsiškis irgi tą darė.“ Staiga supranti, kad tavo namuose neįvyko unikali katastrofa.
Be to, šis ryšys nėra vien paslauga šeimoms. Mes iš jo gauname milžinišką informaciją atgal.
Kaip užaugo mūsų šunys? Kokie jų temperamentai? Kas kartojasi linijose? Kokios sveikatos problemos atsirado vyresniame amžiuje? Kaip tam tikras savybes vertina realiai su šunimis gyvenantys žmonės?
Visa tai veikia būsimus mūsų veisimo sprendimus.
Todėl mums tikrasis veislyno lygis matomas ne tik nuotraukose su aštuonių savaičių šuniukais. Jis matomas po metų, kai šeima parašo dėl problemos. Po penkerių, kai atsiunčia eilinę kelionės nuotrauką. Ir po daug metų, kai šuo jau sensta, bet ryšys vis dar yra.
Šuniukas išvyksta. Ryšys neturėtų.
Kvietimas: Jei ieškote ne vien šuniuko, bet ir atsakingos pradžios bei bendruomenės, papasakokite mums, kokios paramos tikitės pirmaisiais metais ir vėliau.