Australų aviganis - protingas šuo. Turbūt vienas dažniausiai girdimų šios veislės apibūdinimų. Greitai mokosi, lengvai perpranta komandas, stebi žmogų, nuspėja jo norus ir neretai padaro tai, ko dar net nespėjome paprašyti.
Atrodo, tobulas šuo, tiesa?
Ar protingas šuo yra tas, kuris nepriekaištingai vykdo komandas? O gal tas, kuris geba pats suprasti situaciją, priimti sprendimus ir prireikus bendradarbiauti su žmogumi?
Šį savaitgalį su Mona apsilankėme prie avių. Planas buvo paprastas - patikrinti jos ganymo instinktą. O gavome pamoką, kuri privertė iš naujo pažvelgti ne tik į Moną, bet ir į tai, kaip mes apskritai auginame savo šunis.
Mona. Australų aviganis, kuriam avys nelabai rūpėjo
Mona yra labai į žmogų orientuotas šuo. Ji nuolat stebi, ką darome, reaguoja į mūsų judesius, klausosi komandų ir stengiasi suprasti, ko iš jos norime.
Per laiką išmokėme ją būti labai patogiu šunimi. Tokiu, su kuriuo paprasta gyventi, kuris žino taisykles ir laukia mūsų nurodymų.
Avys juda, o Mona žiūri į mane. Aš judu - ji juda paskui. Bandau ją paskatinti domėtis avimis, o ji vis tiek laukia, ką darysiu toliau.
Su Aurelija apsikeitėme vietomis. Situacija nelabai pasikeitė. Mona labiau ganė Aureliją nei avis. 😄
Ar Mona neturi ganymo instinkto? Ar tiesiog nežino, ką su juo daryti? O gal mes ją taip gerai išmokėme orientuotis į žmogų, kad ji net nebando savarankiškai spręsti naujos užduoties?
Čia labai svarbų vaidmenį suvaidino trenerė.
Ir po truputį situacija pradėjo keistis. Mona ėmė daugiau dėmesio skirti avims. Pradėjo reaguoti į jų judėjimą, jas burti, perskirti, varyti į krūvą.
Ir visa tai pavyko būtent trenerės žinių, kantrybės ir atkaklumo dėka.
Ar gali būti, kad mes, mokydami ją būti labai geru ir paklusniu šeimos šunimi, kartu išmokėme ją per daug pasikliauti mūsų sprendimais?
„Puppeteer” - kai šeimininkas tampa lėlininku
Anglų kalboje yra žodis puppeteer. Tai žmogus, kuris valdo marionetę, tampydamas už virvučių.
Sėsk. Gulėk. Stok. Pas mane. Palauk. Negalima. Eik. Apsisuk.
Mes nusprendžiame, šuo įvykdo. Ir kuo greičiau bei tiksliau jis tai daro, tuo labiau džiaugiamės.
Net žaisdami ar mokydami naujų dalykų kartais taip skubame padėti, kad šuo nespėja pats surasti sprendimo. Jis žvilgteli į mus - mes jau rodome. Suklysta - iškart pataisome. Sustabdo veiksmą - tuoj pat pasakome, ką daryti toliau.
Gauname puikų komandų vykdytoją. Bet ar nepamiršome ugdyti šuns, kuris gebėtų galvoti be mūsų pagalbos?
Žinoma, pats paklusnumas nėra problema. Ir tikrai nemanau, kad mokydami komandas padarome šunį mažiau protingą. Problema atsiranda tada, kai paklusnumas tampa vieninteliu mūsų tikslu, o savarankiškam mąstymui tiesiog nebelieka vietos.
Australas nėra sukurtas vien vykdyti komandas
Man atrodo, kad apie australų aviganius dažnai kalbame per daug supaprastintai. Sakome, kad jie protingi, aktyvūs, lengvai dresuojami ir mėgsta dirbti.
Visa tai tiesa, bet pamirštame labai svarbią dalį - tai darbinis šuo, kuriam istoriškai reikėjo ne tik klausyti žmogaus, bet ir pačiam priimti sprendimus.
Šuo turi matyti ne tik vieną gyvulį, bet ir visą situaciją. Kur atsistoti, kad banda judėtų reikiama kryptimi? Kada priartėti? Kada atsitraukti? Kurią avį reikia sugrąžinti? Kaip tai padaryti nesukeliant nereikalingo chaoso?
Žmogus gali nurodyti užduotį, tačiau negali kiekvieną sekundę kontroliuoti kiekvieno šuns žingsnio. Tam tiesiog nėra laiko.
Ne komandų skaičius. Ne greitis, kuriuo šuo išmoksta naują triuką. Ne gebėjimas penkiolika minučių išlaikyti akių kontaktą su šeimininku. O gebėjimas stebėti, vertinti, prisitaikyti ir veikti.
Man patinka, kai australas ne tik supranta, ko iš jo norime, bet ir pats ieško, kaip tą pasiekti. Kai mato užduotį, o ne vien komandą. Kai gali suklysti, pasitaisyti ir išmokti. Kai kartais priima sprendimą, apie kurį aš pats nebūčiau pagalvojęs.
Bet ar tikrai norime savarankiško šuns?
Čia yra kita medalio pusė. 😄
Pavyzdžiui, nusprendžia, kad šeimos nariai vaikšto netvarkingai ir juos reikėtų suburti į vieną vietą. Arba kad namuose yra taisyklė, kurią galima labai kūrybiškai apeiti. Arba kad numestas kamuoliukas turėtų būti paimtas nedelsiant, nors šeimininkas šiuo metu turi kitų planų.
O juk norėjome mąstančio šuns. Gavome. Tik kartais jo sprendimai nelabai sutampa su mūsiškiais. 😁
Todėl savarankiškumas negali egzistuoti be taisyklių. Savarankiškas šuo nėra tas, kuriam leidžiama daryti viską, ko jis užsimano. Tai šuo, kuris turi erdvės priimti sprendimus, bet kartu supranta ribas ir geba bendradarbiauti.
Ne būti lėlininku, o tapti partneriu.
Kodėl valdymas prie avių man yra tokia aukšta kartelė?
Man aukščiausias šuns valdymo lygis nėra gebėjimas neleisti instinktui pasireikšti. Tai gebėjimas valdyti šunį tada, kai tas instinktas jau veikia visu pajėgumu.
Ar tokiu momentu galime jį sustabdyti? Ar galime paprašyti pakeisti kryptį? Ar jis gali atsitraukti nuo avių, kai jam to nurodome? Ar geba vėl tęsti darbą neprarasdamas iniciatyvos?
Vien stipraus instinkto neužtenka. Be valdymo šuo gali tiesiog vaikytis avis, kelti joms stresą ir nesugebėti atlikti prasmingos užduoties. Bet ir vien paklusnumo neužtenka, jeigu šuo nedrįsta pats įsitraukti į darbą.
Su Kuba ir Indy turėjome galimybę pažinti kitą šios istorijos pusę. Abi puikiai ganė avis.
Jos turėjo ganymo instinktą, gebėjo įsitraukti į darbą ir savarankiškai reaguoti į gyvulių judėjimą. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad jos buvo valdomos ir prie pačių avių. Tai reiškia, kad net stipriai motyvuotos ir įsitraukusios į darbą jos gebėjo girdėti mūsų nurodymus.
Kai miške pasirodo stirna. Kai netikėtai išbėga katinas. Kai tiesiai prieš nosį pakyla balandžių būrys.
Žinoma, tai nereiškia, kad išmokęs dirbti prie avių šuo automatiškai ignoruos laukinius gyvūnus. Ganymas ir laukinių gyvūnų persekiojimas nėra tas pats, o patikimam elgesiui skirtingose situacijose reikia atskiro mokymo.
Tačiau mums darbas su avimis davė labai vertingą pagrindą. Išmokome dirbti su šunimi tuomet, kai jo motyvacija yra itin aukšta, ir kartu išsaugoti galimybę su juo susikalbėti.
O valdyti nereiškia slopinti.
Kaip auginti mąstantį australą, jeigu namuose neturime avių?
Man atrodo, kad čia svarbu nesukurti dar vieno mito. Australų aviganiui nebūtina reguliariai ganyti avių, kad jis turėtų prasmingą gyvenimą.
Pavyzdžiui, ieškodamas paslėpto daikto šuo turi pats pasitelkti uoslę ir surasti sprendimą. Mes galime parodyti, ko ieškoti, bet neprivalome kiekvieną kartą nuvesti iki atsakymo.
Galbūt kartais turime leisti šuniui daugiau tyrinėti. Duoti užduotį, bet neskubėti iškart parodyti sprendimo. Leisti išbandyti kelis variantus ir pačiam suprasti, kuris veikia. Pamatyti, kad šuo daro kažką ne taip, ir ne visada iškart įsikišti, jeigu situacija saugi.
Tai nereiškia atsisakyti dresūros. Priešingai - toks mokymas irgi reikalauja mūsų kantrybės, nuoseklumo ir aiškių taisyklių. Tikslas yra ne mažiau mokyti, o mokyti taip, kad šuo turėtų galimybę mąstyti.
Ir kartais mums patiems turbūt sunkiausia tiesiog patylėti. 😄
Kitas žingsnis - Nova ir daugiau jaunų australų
Monos patirtis mums tikrai nebuvo paskutinė. Planuojame sugrįžti prie avių su Nova ir norėtume suteikti tokią galimybę kitiems jaunų, iki 2-3 metų šunų šeimininkams.
Ne tam, kad visi staiga taptume piemenimis. 😄 Ir ne tam, kad po vieno bandymo nuspręstume, kuris šuo „tikras australas”, o kuris ne.
Ir, svarbiausia, kartu su patyrusiu treneriu pasimokyti, kaip su tokiu šunimi dirbti. Kaip paskatinti jį savarankiškai veikti. Kaip padėti instinktui atsiskleisti. Ir kaip išlaikyti kontrolę, kai tas instinktas jau stipriai pasireiškia.
Žinoma, tokie užsiėmimai turi vykti atsakingai, prižiūrint specialistui, atsižvelgiant į kiekvieno šuns pasiruošimą bei avių gerovę.
Nes pagrindinis tikslas nėra būtinai išmokyti visus ganyti. Tikslas - geriau suprasti savo šunį.
O kaip jūsų australas?
Jis yra partneris. Šuo, kuriam turime leisti galvoti pačiam, bet kartu išmokyti, kad sprendimus kartais priimame drauge.
Ir galbūt didžiausias mūsų, kaip šeimininkų, pasiekimas yra ne tas momentas, kai šuo išmoksta paklusti kiekvienai komandai. O tas, kai jis geba veikti pats, tačiau prireikus vis tiek atsigręžia į mus.
Ar jis mėgsta pats spręsti problemas, ar dažniau laukia jūsų nurodymų? Ar kada teko pastebėti, kad šuo kažką sugeba, bet nedrįsta to parodyti, kol negauna jūsų paskatinimo?
Jeigu turite jauną australą ir norėtumėte kartu išbandyti ganymo instinktus bei pasimokyti darbo su šunimi prie avių - parašykite mums.
Pasižiūrėsime, kiek susirinks norinčių. Galbūt kartu atrasime šį tą naujo ne tik apie savo šunis, bet ir apie save. 😉