Kartais žmonės pamato, kad vienas ar keli šuniukai dar ieško namų, ir gana natūraliai kyla klausimas: kodėl? Ar jo niekas nenori? Ar su juo kažkas negerai? O gal veislynas tiesiog nesugebėjo jo „parduoti“?
Realybėje atsakymas dažniausiai daug paprastesnis - mes ieškome ne žmogaus, kuris nori šuniuko. Mes ieškome žmogaus, kuriam tinka būtent tas šuniukas.
Mūsų požiūris nuo pat pradžių buvo toks pats: šeima renkasi ne vien spalvą, lytį ar gražiausią nuotrauką. Mes stebime šuniukus augančius, jų reakcijas, santykį su žmogumi, aktyvumą, atkaklumą, jautrumą aplinkai, norą bendradarbiauti ir dar daugybę mažų dalykų, kurie po kelių savaičių kartu pradeda dėliotis į gana aiškų charakterio paveikslą.
Tuo pačiu pažįstame ir žmones, kurie kreipiasi į mus.
Vienas žmogus ieško pirmojo savo šuns ir nori draugo šeimai. Kitas jau augino kelis australus ir ieško daugiau charakterio bei veiklos. Kažkas svajoja apie agility, frisbee ar obedience. Kitam svarbiau ilgi pasivaikščiojimai, kelionės ir šuo, kuris vakare gali ramiai gulėti šalia sofos. Vienoje šeimoje yra maži vaikai, kitoje - jau keli šunys, o dar kažkas ieško labai konkretaus partnerio konkrečiai veiklai.
Ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Ne visada turime „eilę“ tinkamam šuniukui
Gali būti, kad prieš gimstant vadai su mumis bendrauja daug patyrusių, aktyvių žmonių. O vadoje užauga keli labai malonūs, gana lengvai prisitaikantys šuniukai, kuriems mes kaip tik norėtume paprastesnio šeimyninio gyvenimo.
Kartais būna priešingai. Turime daug šeimų, kurios ieško pirmojo šuns, o vienas šuniukas auga labai greitas, atkaklus, savarankiškas ar turintis daug potencialo darbui. Tuomet neskubame jo atiduoti vien todėl, kad „žmogus laukia“.
Palaukiame žmogaus, su kuriuo tas šuo turės daugiau šansų būti suprastas.
Kartais šeimos nori ramaus kompaniono, o mes tuo metu turime šuniuką, kuris akivaizdžiai mėgaujasi darbu, labai greitai mokosi ir nuolat klausia: „ką darom dabar?“ Tokį šunį būtų gaila atiduoti į gyvenimą, kuriame jam niekas nepasiūlys veiklos.
Bet lygiai taip pat nebūtų teisinga ramaus, jautresnio ir labai šeimyniško šuniuko atiduoti žmogui, kuris svajoja apie intensyvų sportą vien todėl, kad tuo metu šuniukas „laisvas“.
Šuniukas nėra prekė su galiojimo data
Veisiant labai lengva pasiduoti keistai logikai: šuniukams aštuonios savaitės, vadinasi, visi turi išvažiuoti.
Mes taip negalvojame.
Žinoma, norime, kad šuniukai kuo anksčiau pradėtų gyvenimą savo šeimose. Nauji žmonės, nauja aplinka ir individualus ryšys yra labai svarbūs. Tačiau kelios papildomos savaitės veislyne nėra tragedija, jeigu alternatyva yra penkiolika metų netinkamo derinio.
Mums daug svarbiau, kas įvyks po metų, penkerių ar dešimties.
Ar žmogus džiaugsis savo šunimi? Ar supras jo temperamentą? Ar šuniui bus suteikta tokia kasdienybė, kokioje jis gali gerai jaustis? Ar savybės, kurios mums dabar atrodo įdomios ir gražios, vėliau žmogui netaps problema vien todėl, kad jis tikėjosi visiškai kitokio šuns?
Todėl kartais atsakymas yra tiesiog - dar neradome tinkamo žmogaus.
Ne todėl, kad nebuvo norinčių.
Geras sutapimas mums svarbiau už greitą sprendimą
Žinomi ir atsakingai veisiantys veislynai paprastai neturi didelės problemos rasti žmonių, norinčių šuniuko. Žmonių, norinčių australo, yra daug.
Sudėtingesnė dalis yra rasti žmones, kuriems tinka konkretus australas.
Ir kuo geriau pažįsti savo šunis, tuo sunkiau tampa tiesiog pasakyti: „jūs pirmi eilėje - šitas jūsų.“
Kartais net žmogui, kuris labai laukė šuniuko, pasakome, kad šioje vadoje nematome jam tinkamo varianto. Tai nėra malonus pokalbis nei žmogui, nei mums. Tačiau daug geriau nusivilti šiandien ir palaukti kitos vados, negu po metų suprasti, kad kasdienis gyvenimas su šunimi tapo visiškai ne toks, kokio buvo tikėtasi.
Lygiai taip pat kai kurie šuniukai pas mus užsibūna ilgiau.
Jie nėra „likę“.
Jie tiesiog dar nesutiko savo žmogaus.
Kartais geriausias sprendimas yra palaukti
Šuniukui iš esmės visiškai nesvarbu, ar naują šeimą jis surado pirmas, penktas ar paskutinis iš vados.
Jam svarbu, kur jis gyvens po to.
Todėl į šuniuką, kuris dar yra veislyne, žiūrime ne kaip į problemą, kurią reikia kuo greičiau išspręsti. Toliau jį auginame, socializuojame, mokome, stebime ir vis geriau pažįstame. Kartais būtent tos papildomos savaitės leidžia mums daug tiksliau suprasti, kokio žmogaus jam reikia.
O tada atsiranda šeima ir labai dažnai viskas tampa gana paprasta.
Pažiūri į žmogų, pažiūri į šunį ir pagalvoji - va, štai dėl ko reikėjo palaukti.
Mes nesame komercinis veislynas. Mums nėra svarbiausia, kad tam tikrą dieną namuose neliktų nė vieno šuniuko.
Svarbiau, kad po daugelio metų galėtume žiūrėti į užaugintą šunį ir jo šeimą bei žinoti, kad kadaise neskubėjome prasmingai.